Gintarė Vaitkienė / Asmeninio albumo nuotr.

„Slaugytojai dėl didelio darbo krūvio tikrai neturi laiko pakankamai dažnai tą žmogų pasodinti, fiziškai paaktyvinti, o ką jau kalbėti apie emocinę būseną, apie kalbėjimą su juo, bendravimą ir kitus dalykus“, – pastebi gydytoja.

Pasak medikės, yra tokių susirgimų, kaip pavyzdžiui, galvos smegenų insultas ar sunki galvos smegenų trauma, kai sutrinka labai daug biosocialinių funkcijų. Sutrinka ne tik judėjimo funkcija, tačiau sutrinka ir kalba, mąstymas, bendravimo funkcija, vietos ir laiko orientacija, atpažinimo funkcija, atminties sutrikimai. Sutrikus daugeliui kognityvinių funkcijų, ligoniui atsistatyti be šeimos narių pagalbos yra labai sudėtinga.

„Ne veltui sakoma, kad labai svarbus yra ligonių lankymas. Svarbu ir tai, kad artimieji atneša namuose išvirto sultinio, pamaitina, papildomai duota atsigerti, nes žmogus dažniausiai būna labai nusilpęs. Juk pats gali nesugebėti ir to apelsino nusilupti, o ir papildomos stiklinės vandens neišgers. Dar svarbesnis yra artimųjų ar draugų pabuvimas, pakalbėjimas, jeigu įmanoma tai ir pavaikščiojimas kartu, pavedžiojimas, tai yra didžiulis veiksnys atstatant po tokių sunkių ligų kaip insultas, galvos smegenų trauma ar kitos sunkios ligos. Tiesiog žmogus greičiau atsistato“, – sako gydytoja reabilitologė G.Vaitkienė.

Per karantiną pacientai be paramos, o artimieji – be informacijos  

Sunkia liga susirgusio žmogaus situacija tapo nepavydėtina, nes uždraudus ligonių lankymą, pacientai nebesulaukia artimųjų pagalbos, o šie kankinasi be informacijos. „Gerai, jeigu ligonis turi mobilųjį telefoną ir pats dar gali atsiliepti ir pakalbėti. Bet tokios ligos, kaip insultas, sutrikdo šiuos gebėjimus. Žmogus pats negali nei paskambinti, nei atsiliepti, nei pakalbėti, jeigu jo kalba yra sutrikusi“, – pastebi gydytoja.

Pasak medikės, namiškiai dažniausiai žino labai mažą kruopelę informacijos, kurią šiaip taip atkakliai skambindami į slaugos ligoninę, gali sužinoti. „Gydytojams paprastai būna labai sudėtinga prisiskambinti. O ir prisiskambinę artimieji sužino, kokia diagnozė, kokie paskirti vaistai ir tuo viskas baigiasi. Lauknešėlius namiškiai irgi gali tik perduoti, bet taip ir nežino, ar tas atneštas gardesnis kąsnelis atitenka ligoniui. Artimieji negali pamatyti sergančio žmogaus, nežino, kaip jis atrodo ir kaip jaučiasi“, – sako G.Vaitkienė.

Medikė pastebi, kad nežinia užtrunka gana ilgai, kelios dienos ar net savaitės ligoninės stacionare, o po to pervežus į slaugos ligoninę gydymas užtrunka ir keletą mėnesių. Artimieji neturi jokio kontakto. Kai kuriose ligoninėse (tai priklauso nuo kiekvienos įstaigos vidaus taisyklių) yra sudaroma apsilankymo galimybė, bet dažniausiai ji būna susijusi su atsisveikinimu su itin sunkios būklės ligoniu.

Gydytojos G.Vaitkienės teigimu, iki karantino būdavo šeimų, kurių nariai lankydavo savo sergantį artimąjį kiekvieną dieną, kartu ir papietaudavo, bendraudavo, o tai turėdavo daug reikšmės spartesniam jo sveikimui. „Dabar tų galimybių nėra. Pacientai neteko paramos ir palaikymo, o namiškiai turi didžiulį nerimą ir kaltės jausmą, kad negali niekuo padėti, nieko nežino apie tą žmogų. Su tokiais jausmais labai sunku gyventi“, – tvirtina medikė.

Reabilitologė atkreipia dėmesį į dar vieną problemą, kada namiškiai nutaria parsivežti ligonį namo. Jie nemoka jo prižiūrėti ir slaugyti. Iki karantino dažnai lankydami artimąjį, jie iš slaugytojų, kineziterapeutų, socialinių darbuotojų išmokdavo svarbiausių priežiūros dalykų, pasikonsultuodavo, išsiaiškindavo, kas neaišku. Išmokdavo ir sauskelnes pakeisti, ir pamaitinti ir suteikti visą kitą reikalingą pagalbą. O dabar parsivežę sunkiai sergantį ligonį namo artimieji nežino ką daryti.

„Jie gali kreiptis į šeimos gydytoją, slaugytoją, kuris dirba kartu su juo, pasikonsultuoti, bet realybėje žinome, kiek laiko užtrunka, kol sulaukiama net šeimos gydytojo skambučio. Tai gali užtrukti ir keletą savaičių“, – apgailestauja medikė.

Patarimų nėra daug

Gydytoja G. Vaitkienė visgi pataria artimiesiems būti aktyviais, skambinti, klausti, susižinoti, kiek įmanoma daugiau informacijos, bendrauti ne tik su gydytojais, nes jie būna labai užimti ir neturi laiko, bet ir su kitu ligoninės personalu, lengviau pasiekiama gali būti ir palatos slaugytoja.

„Svarbu atrasti žmogų ligoninėje, su kuriuo periodiškai galėtumėte komunikuoti ir gauti informacijos, pasikonsultuoti. Tai gali būti ir ligoninėje dirbantys socialiniai darbuotojai. Jie gali kalbėti galinčiam ligoniui perduoti telefoną ar parodyti jums vaizdo skambučiu, kaip jis atrodo. Pamatę jausitės ramiau ir patys, ir ligoniui išvysti artimųjų veidus suteiks daug džiaugsmo ir stiprybės“, – pataria medikė.

Prieš vežant ligonį namo, gydytoja pataria pasikalbėti su slaugytoju ar socialiniu darbuotoju ir pasiaiškinti, ko prireiks slaugai namuose: gal bus reikalinga speciali lova, tualeto kėdė, gal bus reikalingas neįgaliojo vežimėlis. Tokius dalykus geriau išsiaiškinti iš anksto.

Pasak specialistės, naudinga susisiekti su šeimos gydytoju ar su kartu dirbančiu slaugytoju. Pasikviesti vizitui į namus. Pasiklausti dėl slaugos paslaugų namuose.

Būna situacijų, kai užsibūti slaugos ligoninėje ir nepatartina. Pasak medikės, jeigu šeima turi galimybes namuose, sveikstančiam pacientui gali užtikrinti aukštesnės kokybės slaugos ir reabilitacijos paslaugas. Artimiesiems padedant ligonis gali dirbti ir su kineziterapeutu, jam gali būti atliekami masažai, kitos procedūros. Deja, valstybės apmokamos šios paslaugos vis dar yra iššūkis, tad šeimai reikės finansinių resursų.

Balandžio 22 dieną įsigaliojo švelnesnės karantino sąlygos persirgusiems ar jau pasiskiepijusiems asmenims. Tokie žmonės galės lankyti artimuosius ligoninėse ar slaugos globos įstaigose. Tokia tvarka galios tik pilnai vakcinuotiems arba teigiamą koronaviruso testą ne vėliau nei prieš 180 dienų gavusiems asmenims.

Pas gydytoją reabilitologę Gintarę Vaitkienę patogu registruotis manodaktaras.lt platformoje.